Autorius: vk

Saulėtu ir šiltu rytu prasideda pirmoji viešnagės diena. Programa paprasta: pusryčiai, kitebag’o paėmimas, detali vietoves identifikacija, maudynes ir šiaip relaxas po vakarykščio streso. Restoranas maloniai nustebina: švediškas stalas apkrautas maistu, mano nuomone, tenkinančiu įvairių pomėgių poilsiautojus. Pateikta virtų kiaušinių, dešros, 5 ar daugiau rūšių uogienės, didelis indas jogurto, keli bliūdeliai dripsnių, WOX čirškintų daržovių (niam niam), pora rūšių sūrio, šalimais kepėjas kepa šviežius blynelius ir omleta. Kiekvienam pagal skoni, žinoma gurmanai galbūt nusiviltu, bet tokiam kaimiečiui kaip aš visko per akis. Vienas dalykas, kuris iš karto nuvilia, – tai kava. Skonis tikrai nelabai panšus į kava iš kavos pupelių, labiau primena lenkišką „burokų kava“. Po kelių dienų pamačiau, kad vokiečiai įsigudrino atsinešti savo tirpstančią kava, ir tokiu būdu gauti įprastą rytinę kofeino dozę. Aš valgau WOX daržoves su dešrelių gabaliukais ir virtą kiaušinį, užsigerdamas gėrimu vadinamu „kava“. Pusryčiai baigti ir aš einu link administracijos paklausti ar jau pristatytas mūsų bagažas. Administratorius nenoriai (atsišaudydamas, kad čia ne jo darbas) skambina į oro uosta, deja atsakymas neigiamas, – bagažo dar nėra ir „bus“ tik ryt ryte. Tai priverčia mus keisti dienos planą, ir vietoj planuoto relax’o, ieškoti parduotuvės, kurioje butu galima nusipirkti keletą būtiniausių daiktų: crock’sus, šortus, dantų pastos, kremo nuo saulės. Visa tai siūlo babjus savo nedidelėje lavkėje šalia administracinio pastato, bet kainos pas ji kosminės ir į derybas žmogelis nelinkęs (mato, kad mes naujokai ir nežinome realiu kainų ir padėties). Nueiname į šalimais (apie 500-800 metrų nuo viešbučio) esanti nauja „prekybos centrą“, bet čia prekių asortimentas visai ne į tema: du su puse aukšto užpildyta „suvenyrais“, likusi teritorija maisto produktai. Nieko nebus, reik važiuoti į miestą. Prieš tai trumpam nueinu pasivaikščioti prie jūros, patikrinti vandenį. Vandens temperatūra įspūdinga – nemažiau 27 laipsnių, bangų nėra. Maudymąsi atidedam popietinėms pramogoms ir leidžiamės į pirmą išvyka. Didelių alternatyvų išvykai nematau: Monastir arba Sousse, nesprudžiu, kad važiuosim į Sousse, – jis arčiau ir kelionė kainuos pigiau. Palei viešbučio vartus, kaip alkani katinai, trinasi taksistai žadantys nuvežti labai pigiai ir kur tik širdis geidžia. Žinau, kad be derybų nė iš vietos, taigi taksisto siūloma kaina 12 dinaru numušama iki 8, ir mes jau važiuojam geltonu aptrintu „Reno“. Mūsų tikslas, – prekybos centras. Pakeliui, per langus matyti daug „užkonservuotų“ (kaip, kad ant Lietuvos kalba NT „lochų vystytojai“) viešbučių statybų, šiukšlių ir šiaip betvarkės. Įvažiavus į miestą nosį užgniaužia nemalonus kvapas, – tai žuvų turgus. Po kokiu 10 minučių taksi sustoja triukšmingoje siauroje gatvėje, babajus pasako, kad jau atvažiavom ir paklausia kada važiuosim atgal, – „Po poros valandų“, – pasakau aš. Pažadėtasis prekybos centras, pasirodo esąs turgus. Pradedam brauzinti siauromis gatvelėmis, apstatytomis, prekystaliais, kurie nukrauti įvairiu šlamštu, kuris man visai neįdomus. Reikiamų prekių ne su žiburiu nerasi, vien pigūs kinietiški menkniekiai (pigus jie tik Vokietijoje, šiame turgelyje kainuoja 2/3 kartus daugiau), bei neatraktytvūs brangūs suvenyrai (niekaip nesuvokiu, kas gali jų tiek nupirkti). Atmosfera ir „marketingas“ labai primena scena iš filmo „Briliantinė ranka“. Pardavėjai šūkauja „ai johama baden“, tempia už rankų į savo parduotuvėles: „zigen, zigen“, „ai liuliu, liucia paron, ai liuliu“. Mes atsišaudom: „ai liuliu potom, net, vnekokom sluce, – ruso turisto, obliko morale, ferstein?“. To mums per daug, reik kur nors prisėsti ir truputį atsipūsti, geriausiai būtų išgerti po buteliuką šalto alučio. Štai ir bababajus, sakąs, kad turi būtent to ko mums reik. Prisėdam prieš nuošalėje esančio staliuko, ir po kelių minučių gaunam „alaus“ kainuojančio 4 dinarus. Gėrimas tikrai kaip žadėta šaltas, tik deja ne alus, arba bent jau ne alus koki mes įsivaizdavom, – alkoholio nerasta ne 0,00001%. Babajus pasiteisina, – Ramadanas – alkoholio negalima. Nors man tas jų Ramadanas „po barabanu“, bet susitaikau su nuomone, kad alaus nepavyks gauti. Prekeiviai labai lengvai identifikuoja „šviežieną“ (tik veliau suprantu, kad tam tarnauja viešbučio apyrankes, prisegtos ant rankų), bei bando bendrauti įvairiomis kalbomis. Iš pradžių tai atrodo kaip kažkoks spektaklis, bet veliau tampa įkyria monotonija, iš kurios norisi kuo greičiau ištrūkti. Štai ir prieinam turgaus pabaiga, bet reikiamų prekių vis dar nėra. Pagaliau pamatau palapinę, prikabinta shot’u, – „nike“, „adidas“ brandai atrodo viliojančiai. Kviečiamas standartiniu sakiniu „my friend, you don’t need to buy, just show“ užeinu į vidų. Prekių kokybė tragiška, viskas pigios padielkos, kokių net Gariūnuose nerasi. Išsirenku „Nike“ bridžus, nes mano vis dar kitebag’e, o su kelnėmis tikrai nemalonu trintis. Babajus maloniai suranda mano dydi ir galvoja, kad aš jau „supakuotas“. Prasideda kovos dėl kainos spektaklis. Man pateikiamas „geras pasiūlymas“, – 70 dinarų, jis mane nuoširdžiai pralinksmina. Aš padedu preke ir einu link išėjimo, tuomet „mano draugas“ tempia mane prie stalo ir išsitraukęs gabaliuką popieriaus pradeda, marketingo gudrybes, – 70 dinaru nubraukiama ir parašoma 49, – didžiulė nuolaida! Manes tai nesužavi, ir aš vėl nusisuku durų link. Prasideda ilga diskusija, kurioje aš aiškinu apie prekių savikaina, jo maržą bei visa kitą, kas pardavėjui labai nepatinka. Blefuodamas pasakau, kad panašių kinietišku šlamštu aš prekiauju Vokietijoje ir žinau, kad tokio daikto savikaina įskaitant atvežimą nedaugiau 5 euru (10 dinaru), taigi aš jam galiu duoti 13 dinarų. Babajus jau piktas ir aš išeinu, už kokiu 20 metru jis mane pagauna ir pasiūlo pirkti už 15, bet dabar mano siūloma kaina dar nukrito ir pasakius , kad mokėsiu 12, nuaidi keli arabiški žodžiai, kaip įtariu keiksmažodžiai, ir pardavėjas nulenkęs galva nueina atgal.